Gręžtinių ir plūktinių pamatų pagrindu sukurta modifikuota technologija suteikė realią galimybę įvaldyti pagrindo deformatyvumą atskirai po kiekvienu pamatu – be išimties. Toks sprendimas leidžia pasiekti vienintelį bendrą tikslą – viso pastato nuosėdžių tolygumą. Metodo esmė – reikiamo gylio gręžinyje, naudojant standžią medžiagą (pageidautinai aplinkai palankų betono laužą ar trupintą betoną, o kai jų nėra – lauko riedulius ar akmens skaldą), išplūkiamas norimo dydžio pamato padas, formuojamas rutulio pavidalo. Pado plotis ir kiti parametrai nustatomi darbų metu, remiantis dvejais esminiais kriterijais: pagrindo toje vietoje testavimu bei konkrečiam pamatui tenkančia apkrova. Jeigu tokį pamatą būtų galima atkasti ir kruopščiai nuvalyti jo paviršių, jis primintų šiame paveikslėlyje matomą vaizdą. 
Patirtis, sukaupta per daugiau kaip 20 metų, rodo, kad pamatai, įrengti ant sutankinto pagrindo su išplūktu padu, išsiskiria kaip ypač patikima konstrukcija: jų sėdimai išskirtinai maži ir tolygūs, o dėl giluminio tankinimo ženkliai pagerėja pagrindo mechaninės savybės. Tai lemia didesnį konstrukcijos išnaudojimo laipsnį, kuris daro tiesioginę įtaką šių pamatų ekonomiškumui ir tvarumui.
Be to, dirbtinio pagrindo įrengimo dėka nebereikia gilintis iki didelių gylių – pamato cilindrinė, gelžbetoninė dalis dažniausiai neperkopia 1,5–2,0 m aukščio. Todėl šių pamatų gylis nėra toks reikšmingas kaip, pavyzdžiui, poliniams pamatams, kurie apkrovą perduoda ne tik padu, bet ir šoniniu paviršiumi. Visa tai lemia, kad šiuolaikiniai – modifikuoti plūktiniai pamatai tampa universaliais, tinkamais naudoti bet kuriomis gruntinėmis sąlygomis, o ypač sudėtingomis.
Įdomu pažymėti, kad tradicinio tipo plūktinių pamatų (apverstos nupjautinės piramidės pavidalo) ekonominiai pranašumai buvo pastebėti Lietuvoje dar apie 1985 m. Šie aspektai buvo aptarti J. Šimkaus ir L. Furmonavičiaus leidinyje „Nauji efektyvūs pamatai“ (1989), kur pažymėta, jog:
„Plūktiniai pamatai turi daug privalumų prieš kitokių konstrukcijų ir kitaip įrengiamus pamatus. Jie ekonomiški: išplūkiant duobes pamatams, pagrindo gruntas sutankinamas, jo stiprumas padidėja 1,5–2 ir daugiau kartų, todėl pamatai statomi mažesni. Palyginti su įprastais sekliaisiais ar poliniais pamatais, plūktiniai pamatai leidžia sutaupyti 40–50 % betono, 60–70 % armatūros, sumažinti darbo sąnaudas 3–5 kartus, kainą – 1,5–2,5 karto, o žemės darbų visai nėra. Pastatai ant plūktinių pamatų nusėda nedaug ir vienodai – daugeliu atvejų nuosėdžiai ne didesni kaip 10 mm.“
Vis dėlto, tikrosios tvarumo galimybės atsiskleidžia sugretinus šiandien pristatomus – modifikuotus plūktinius pamatus su šiuolaikiniais CFA poliais, gebančiais pasiekti virš 20 m gylį, ir kurie dėl įsigalėjusių rinkos įpročių inertiškumo, tvarumo požiūriu šiai dienai yra nepelnytai išstūmę praktiškai visas tradicines pamatų konstrukcijas.
Tai įrodo ir paskutiniaisiais metais sukaupta projektinė medžiaga su CFA poliais. Pavyzdžiui, keturių aukštų daugiabučio, kuriame įrengti 350 mm skersmens ir vidutiniškai 6,5 m ilgio CFA poliai, projektiniai duomenys rodo: perskaičiavus šį sprendimą į analogiško skersmens plūktinius pamatus, būtų sunaudota iki 5 kartų mažiau prekinio betono, o metalo armatūros – net iki 7 kartų.
O tais atvejais, kai stabilesni gruntai slūgso dar giliau ir CFA polius tenka ženkliai pailginti, prekinio betono skirtumas, priklausomai nuo polių skersmens bei jų išdėstymo plane skaičiaus, gali padidėti iki 10 kartų ir daugiau. Tai susiję su tuo, kad po CFA poliais nei padas, nei pagrindas nėra specialiai formuojami ar sutankinami, priešingai nei plūktiniams pamatams.
Atsižvelgiant į šiuos skaičius, akivaizdu, kad ignoruoti tokius duomenis iš šiltnamio efektą sukeliančių veiksnių mažinimo perspektyvos būtų, švelniai tariant, neatsakinga. Deja, kaip rodo dabartinė situacija, tvarumo reikalai statybų sektoriuje vis dar sunkiai skinasi kelią.
Svarbu pabrėžti, kad šioje svetainėje pristatoma ir per 20 metų ištobulinta plūktinių pamatų technologija ne tik ženkliai sumažina milžiniškus gelžbetonio kiekius, bet ir leidžia tvariai panaudoti aplinkai nepageidaujamas betono atliekas, žiedinės ekonomikos principu pakartotinai įplūkus jas į gruntą kaip apatinę konstrukcijos dalį.
O apie ekonominius šios pamatų technologijos aspektus, įvertinus čia minėtus medžiagų sutaupymo rodiklius, ko gero, neverta net plėstis – abejonių jie tikrai nekelia. Geriausias pavyzdys – neseniai įrengti pamatai ypač nepalankiomis gruntinėmis sąlygomis su po technogeniniu grunto sluoksniu įsiterpusiomis durpėmis. Pažymėtina, jog už pradinio projektinio sprendimo kainą su 15 m ilgio CFA poliais būtų buvę įmanoma įrengti dar vienus analogiškus pamatus (žr. 86 poziciją „Atliktų darbų sąrašas”).