Metodo istoriškumas bei šios technologijos ypatumai.
Pagal savo esmę, plūktinių pamatų metodas skirtas pamatų įrengimui ant silpnų dispersinių gruntų ir sėkmingai pradėtas naudoti Rusijoje bei Ukrainoje prieš kokius 70 metų. Kiek vėliau šie pamatai pradėti naudoti ir Baltarusijoje, o Lietuvoje plūktiniais pamatais susidomėta tik apie 1985 metus ir tai aprašyta J.Šimkaus ir L.Furmonavičiaus „Nauji efektyvūs pamatai“ (1989). Tačiau, dėl netinkamo tuometinio sprendimo, šie pamatai didelio populiarumo nesusilaukė. Ir tik nuo 2000 metų, kai šio klausimo ėmėsi dr. R.Gruodis, minėtas metodas buvo iš naujo pradėtas tobulinti ir per 20 metų įgijo dabartinį lygį bei mastą (žr. rinktinį „Atliktų darbų sąrašą“).
Iš principo, ši technologija gali būti naudojama kaip universali priemonė bet kuriomis gruntinėmis sąlygomis, ko pamatų srityje dar nebuvo, tame tarpe netgi seisminiuose regionuose, kadangi iš anksto sutankintas pagrindas po šiais pamatais žemės drebėjimo metu dar labiau sutankėti nebeturėtų. Nežiūrint to, dėl savo pavienių retokų smūgių, atliekamų intervalais kas 1 – 2 min., šis procesas yra vos juntamas ir nekeliantis jokios grėsmės greta esantiems pastatams (Rinktiniame darbų sąraše pamatų įrengimo atvejai greta stovinčių pastatų yra specialiai išskirti paryškintu šriftu), ko tikrai negalima pasakyti apie vibro būdu gramzdinamus spraustinius polius, kurių įtaka analogiškais atvejais būtų buvusi gerokai ar nepalyginamai didesnė, o atskirais atvejais netgi griaunanti. Todėl, į vieną gretą statyti abu šiuos pamatų įrengimo būdus – didžiausia klaida ir nesusipratimas, arba tendencingas melas.
Pagrindinis pamatų su išplūktu padu skiriamasis bruožas, lyginant su tradiciniais gręžtiniais pamatais, tai prie jų palyginti nedidelio gylio – gana reikšminga pagrindo laikomoji galia bei su tuo susijęs šių pamatų ekonomiškumas, o taip pat ir išskirtinis patikimumas, esant galimybei darbų metu vykdyti ir pagrindo kokybės kontrolę (žr. sek. pastraipą) po kiekvienu būsimu pamatu, kuri apskritai neįsivaizduojama jokiems kitiems pamatų įrengimo būdams. Todėl, išankstiniai geologiniai tyrimai šių pamatų projektavimui ir nėra jau tokie būtini…
Pagrindo kokybės kontrolė ir metodo patikimumas.
Pačiu tiksliausiu pagrindo laikymo galios patikrinimo metodu kol kas yra pripažintas pamato bandymas statine apkrova (Static Load Test), taikomas poliniams pamatams, kai bandomajam poliui palaipsniui būna didinama statinė apkrova iki kuo artimesnės projektinei. Kadangi pamatams ant sutankinto pagrindo su išplūktu padu grunto giluminis tankinimas bei pamato pado išplūkimas vyksta dėka nemenkos smūgio energijos, pagrindo kokybės vertinimas šiuo veiksmu, kaip pasirodo, tampa dar labiau efektyvesnis. Smūginės apkrovos kitimo analizė parodė, perskaičiavus ją į statinę apkrovą priklausomai nuo išmatuotos grunto deformacijos smūgio metu, dar kitaip vadinamos „atsaku“, kad tokia smūginė apkrova gali viršyti projektinę iki 8÷10-ies ar net daugiau kartų! Ir tokia jėga testuojama ne 2% visų pamatų skaičiaus, kaip reglamentuota „Static Load Test“ atveju, o visi 100% būsimų pamatų pagrindo, be išimties. Iš čia ir kyla pagrįstas klausimas – ar įmanoma pamatų srityje turėti dar ką nors labiau patikimo?
Kaip rodo ilgametė patirtis, taip dirbant pamatų nuosėdžiai esti išskirtinai tolygūs, o pamatams Ø400 mm skersmens neviršija ir 2÷3cm.