Metodo istoriškumas bei šios technologijos ypatumai.

Plūktinių pamatų metodas iš esmės skirtas pamatų įrengimui ant silpnų, dispersinių gruntų. Jis sėkmingai pradėtas taikyti Rusijoje ir Ukrainoje prieš beveik 100 metų, kiek vėliau paplito ir Baltarusijoje. Lietuvoje šiuo metodu susidomėta tik apie 1985 metus – jis aprašytas J. Šimkaus ir L. Furmonavičiaus leidinyje „Nauji efektyvūs pamatai“ (1989). Vis dėlto dėl tam tikrų aplinkybių ir netinkamo to meto sprendimo, šis metodas Lietuvoje neįsitvirtino. Kaip matyti iš minėto leidinio, duobėse išplūkti pamatai tuomet buvo pritaikyti vos keliems vieno ar dviejų aukštų gamybiniams-administraciniams pastatams: po vieną – Varėnoje ir Klaipėdoje, bei dviem atvejais Vilniuje.

Ir tik nuo 2000 metų, kai šį metodą ėmėsi tobulinti dr. R. Gruodis, prasidėjo jo sistemingas vystymas. Per daugiau nei 20 metų metodas pasiekė dabartinį lygį bei taikymo mastą (žr. „Aliktų darbų sąrašą”).

Pažymėtina, kad naujai modifikuota plūktinių pamatų technologija gali būti naudojama universaliai – bet kokiomis gruntinėmis sąlygomis, net ir seisminiuose regionuose. Kadangi po pamatu iš anksto sutankintas pagrindas žemės drebėjimo metu dar labiau nebetankėja, tai užtikrina ir papildomą stabilumą. Nepaisant to, pats įrengimo procesas – pavieniai, intervalais (kas 1–2 min.) atliekami smūgiai – yra vos juntamas ir nesukelia jokio poveikio greta esantiems statiniams. Rinktiniame darbų sąraše šie atvejai, kai darbai atlikti greta stovinčių pastatų, specialiai pažymėti.

Priešingai nei vibro būdu gramzdinami spraustiniai poliai, kurių įtaka aplinkai gerokai didesnė, o kai kuriais atvejais – netgi griaunanti, plūktinių pamatų įrengimas nesukelia reikšmingų trikdžių. Todėl, statyti šiuos du metodus į vieną gretą – ne tik netikslu, bet ir klaidinančiai tendencinga.

Pagrindinis plūktinių pamatų su išplūktu padu pranašumas, palyginti su tradiciniais gręžtiniais pamatais, yra reikšminga pagrindo laikomoji galia net ir nedideliame gylyje. Tai lemia šių pamatų tvarumą, ekonomiškumą bei išskirtinį patikimumą. Bet svarbiausias šios technologijos bruožas – tai, kad pamatų įrengimo metu lygiagrečiai vykdoma ir formuojamo pagrindo kokybės kontrolė, be išimties po kiekvienu būsimu pamatu. Tokia galimybė nebūdinga jokiems kitiems pamatų įrengimo būdams. Dėl to išankstiniai geologiniai tyrimai šiuo atveju nėra tokie kritiškai būtini, kaip įprasta.

Pagrindo kokybės kontrolė ir metodo patikimumas.

Tiksliausiu pagrindo laikomosios galios įvertinimo metodu iki šiol laikomas pamato bandymas statine apkrova (angl. Static Load Test), dažniausiai taikomas poliniams pamatams. Šiuo metodu bandomajam poliui palaipsniui didinama apkrova, kol pasiekiamas projektinis dydis arba artima jam vertė.

Tačiau plūktiniams pamatams su išplūktu padu, kai pagrindo tankinimas ir pado formavimas atliekami intensyviais smūgiais, dinaminio poveikio kontrolė smūgio metu pasirodo esanti netgi gerokai veiksmingesnė už statinę. Skaičiavimai rodo, kad priklausomai nuo vieno smūgio metu išmatuotos grunto deformacijos po plūktuvu, vadinamos „atsaku“, smūginė apkrova gali net 8–10 kartų viršyti projektinę. Tuo tarpu taikant Static Load Test metodą, projektinė apkrova apskritai retai kada peržengiama. Be to, šiuo metodu įprastai ištiriama tik apie 2 % įrengtų polių, o modifikuotoje plūktinių pamatų technologijoje galinga smūginė apkrova taikoma visam – 100 % būsimų pamatų pagrindui, be išimties.

Iš to kyla pagrįstas klausimas – ar įmanoma sukurti dar patikimesnę pamatų kokybės užtikrinimo sistemą?

Ilgametė praktika rodo, kad naudojant šį metodą pamatų nuosėdžiai yra maži ir tolygūs, o Ø350–600 mm skersmens pamatų atveju tesudaro apie 2–3 cm.