Pagrindiniai klystkeliai pamatų įrengimo paslaugų paieškoje.

Jeigu vadovautis civilizuota praktika, tai geologiniai tyrimai, pamatų projektavimas bei jų įrengimas paprastai būna sutelkti vienose, geotechnikos specialistų rankose, kaip ir derėtų, dirbant su specifine bei ypač atsakinga statybos sritimi, nes kaip sakoma, „…namas skyla – bėdos byra“. Šiuo reikalu užsiimant specialistams, geologiniai tyrimai   neribojami –  jų atliekama tiek, kad dėl gruntinių sąlygų netolygaus išsidėstymo po pastatu nekiltų jokių abejonių. Tokių tyrimų kaina atskirai net neskaičiuojama, o laikomasi bendros pradinės fiksuotos sutartinės kainos visiems su pamatais susijusiems darbams – nuo jų suprojektavimo iki pat įrengimo, nes priešingu atveju, išeina kaip toje patarlėje „Septynios auklės, o vaikas be galvos“ – vieni vykdo nevisaverčius geologinius tyrimus dėl jų nepakankamos apimties, kiti nebūdami šios srities specialistais vos iš kelių geologinių taškų apgraibomis projektuoja „kartotinius pamatus“, vertus atskiro aptarimo (žr. žemiau), o dar kiti, pagal tariamai „pritaikytą“ pamatų projektą vien tik gręžia duobes ir be jokios atsakomybės verčia į jas betoną, net nepasidomėdami, ar bent visur yra pasiektas laikantysis grunto sluoksnis…

Svarbu pažymėti, kad tokiu atveju niekas praktiškai už nieką neatsako, išskyrus patį projektuotoją, kuriam bet kuriuo atveju ir tenka visa atsakomybė. Siekdamas dar labiau apsidrausti, negu tai numato projektavimo reglamentai, jis savo projekte tikrai nepagaili nei perteklinio pamatų kiekio, prikaišiojant jų kur reikia ir kur nereikia (po langais, garažo vartais ir pan.), nei gerokai viršyjančio jų gylio, negu iš tiesų reikėtų pagal nustatytą patį nepalankiausią tyrimų tašką. Ir nors panašūs, galima sakyti paviršutiniškai priimti „sprendimai“ gerokai išbrangina pačius pamatus, tačiau net ir jie gelbsti nevisada, pavyzdžiui, kai po tuo pačiu pastatu pasitaiko neištirto sklypo dalis su ypač prastomis gruntinėmis sąlygomis, kurios į geologinių tyrimų akiratį nepateko vien dėl nepakankamo jų kiekio.

Pamatų kartotiniai projektai – kas tai yra iš tikrųjų?

Architektūriniams sprendimams tiražuoti kartotiniai projektai yra visiškai priimtina forma, lygiai kaip ir antžeminėms konstrukcijoms kartotiniai projektai paremti ta pačia logika. Tačiau „kartotiniai“ projektai pamatams, kaip požeminėms konstrukcijoms – tai jau visiškai nepateisinama ir iškreipta požeminių konstrukcijų sprendimo forma, lygiai kaip prieš arklį atgręžus vežimą. Šio klausimo istoriškumas yra toks, jog visais laikais bet koks pastato kartotinis, ar kitaip tariant – tipizuotas projektas, visados buvo individualiai pritaikomas prie konkrečioje vietovėje esančio žemės paviršiaus reljefo bei gruntinių sąlygų ypatumų, šiam tikslui pasitelkiant atskirą pamatų projektą, kuris kiekvienoje vietovėje buvo individualiai koreguojamas, priklausomai nuo ten vyraujančių gruntinių sąlygų. Iki šiol išlikęs ir pats šio darbų etapo apibūdinimas – „pastato pririšimas vietoje“. Pažymėtina, kad imtis pamatų projektavimo, antžeminės dalies projekto autoriai anksčiau galėdavo sau leisti tik projektuojant tradicinius sekliuosius pamatus, dėl tokiems pamatams nustatyto sąlyginai menko pagrindo atsparumo išnaudojimo laipsnio, todėl ir tuometinė informacija apie pagrindą sudarančius gruntus galėjo būti nepalyginamai skurdesnė, negu atsiradus šiuolaikinėms technologijoms. Jų dėka atsirado ir visiškai naujos galimybės kur kas rimtesniam pamatų pagrindo atsparumo išnaudojimui, todėl lemiamą reikšmę įgijo ne kas kita, o kur kas išsamesnis inžinerinių-geologinių tyrimų poreikis, jų augančios apimtys bei mastai, apie ką ir kalbama Europiniame standarte „EN 1997-1:2004 Eurocode7 Geotechnical design-Part 1“, kurio nurodymai, būtent ir yra paremti šiuo principu. Taigi, pamatų projektavimas iš tiesų tapo dar labiau susijęs su galutiniu rezultatu, kaip sudėtinė pamatų įrengimo dalis, kurią tinkamai atlikti yra pajėgūs ne kokie apsimeteliai, o tik šios srities specialistai, vadinami geotechnikais.

Taigi realybėje, iškreipti verslo planai skatina ir iškreiptą „tobulėjimą“, kuris deja, vyksta į visai priešingą – profesinio degradavimo pusę, tiek projektavimo, tiek ir pamatų įrengimo prasme. Jeigu taip vadinamas „ale rangovas“, esant reikalui negali savo jėgomis papildomai išsitirti esamų gruntinių sąlygų, tai jis apskritai joks pamatų rangovas ir neabejotinai priklauso „visų galų meistrų“ kategorijai, liaudyje taip vadinamų – „gleiziais ar šabašnikais“. Blogiausia tai, jog užsakovas vietoje nusistovėjusios šioje srityje praktikos, yra ir klaidingai motyvuojamas pasirinkti jungtinį produktą, kaip neva racionalesnį bei pigesnį, susidedantį iš nevisaverčio geologinių tyrimų varianto iš vienos pusės, o iš kitos – su tuo pat metu jam peršamo taip pat nevisaverčio, tariamai „kartotinio pamatų projekto“, pagal žinomą seniai nuvalkiotą rinkodaros triuką – „du už vieno kainą“, kurio iškreiptas pavidalas šioje vietoje iš tiesų yra stulbinantis!

Kaip iš tokios gausos atsirinkti patikimus pamatų rangovus?

Receptas gana paprastas ir aiškus. Jeigu tie rangovai, kaip ką tik buvo paminėta, nėra pajėgūs patys pasidaryti geologinių tyrimų, tai viskas apie juos ir pasakyta – laikytis nuo jų per patrankos šūvį. Priešingu atveju užsisuka jau minėtas ratas su „septyneriomis auklėmis“, į kurį be jokių skrupulų – kaip į kokį verpetą įtraukiamas net pats užsakovas. Ar tai normalu, jeigu šioje iškreiptoje sistemoje geoginių tyrimų vykdymu pasirūpinti turi ne projektuotojai, kuriems pirmiausiai ir privalu tai padaryti, kaip atsakomybę nešančiai pusei dėl kokybiško pamatų projekto, o pats užsakovas, kuris kaip koks įkaitas turi verstis per galvą, kad šią paslaugą įsigytų už įmanomai mažiausią kainą, kas savaime taipogi neigiamai įtakoja būsimų tyrimų kokybę. Teisiškai tai gali būti netgi traktuojama kaip tam tikra mobingo/patyčių psichosocialinio stresoriaus forma, užtraukiant už tai administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę…

O toliau dar gražiau, kai ši nevisavertė tyrimų medžiaga – kaip atmuštas kamuolys patenka atgal pas projektuotojus, kurie štampuodami savo „kartotinius“ projektus, išsamios tyrimų medžiagos neturėjimą kompensuoja statybinių medžiagų pereikvojimo sąskaita (žinoma ne savo, o užsakovo lėšomis), bandant bent tokiu būdu apsidrausti nuo realiai galimų negatyvių pasekmių apraiškos. Prie tokio „ale projektavimo“, kaip toje ruletėje – viskas toliau priklauso tik nuo visiško atsitiktinumo, kaipgi susiklostys gruntinės sąlygos po pastatu – ar jos bus tam kartui palankios, ar slėps savyje nemalonių siurprizų…

Jeigu laikantis šios rekomendacijos užsakovas rangovų paieškoje nieko geriau susirasti nebeįstengia, tai dar galima pritaikyti ir tokią alternatyvą, kai prie gręžinių gylio vertinimo kontrolės pastatyti gerai instruktuotą, kažkiek geotechniškai išprususį techninį prižiūrėtoją. Arba nuo pat pradžios neiti klystkeliais, o pasirinkti tikrų specialistų komandą, gebančių ne tik pamatus suprojektuoti, bet juos ir įrengti, visiškai neribojant geologinių tyrimų kiekio.