Kodėl pamatų kainos pasiūlymai gali taip skirtis?

Dažnas užsakovas, pradėjęs ieškoti, kas galėtų suprojektuoti bei įrengti jo namo pamatus, susiduria su nemažais kainų skirtumais, o kartu ir su dar didesne painiava. Vieni pasiūlymai apima ir geologinius tyrimus, kiti – tik pačius pamatų įrengimo darbus, treti – nurodo neaiškias sąlygas ar „nuo…iki“ kainas, dažnai be jokių garantijų. Tuo pačiu metu daugelis pasiūlymų atrodo „labai panašiai“, nors kainos gali skirtis gana ženkliai. Kodėl taip yra?

Atsakymas glūdi pačios rinkos išsigimime. Pamatai – viena iš technologiškai sudėtingiausių statinio dalių, reikalaujanti ne tik projektavimo kompetencijų, bet ir gilaus supratimo apie konkrečios vietos gruntines sąlygas bei jų galimą įtaką visam statiniui. Būtent pamatų srityje ir įvyksta sunkiai pataisomų pasekmių, nes dažnas statytojas vis dar vadovaujasi primityvia logika – „užsakysiu pigiausią variantą, svarbu, kad tik būtų išbetonuoti pamatai“. Bėda ta, kad tokia logika pamiršta esminį dalyką, jog pamatų įrengimas – tai ne trafaretinis darbas, o ypač kai po pastatu pasitaiko neištirta sklypo dalis su gana nestabiliomis gruntinėmis sąlygomis, kurios į geologinių tyrimų akiratį paprasčiausiai nepateko vien dėl nepakankamo jų kiekio. Taip savo laiku ir atsitiko, statant ne šiaip kokį pastatėlį, o vieną populiariausių sostinės prekybos-pramogų centrų (žr. 5-6 nuotr. straipsnyje „Kai kurios negatyvių reiškinių priežastys pamatų statyboje”).

Iš čia iškyla ir retorinis pastebėjimas – jeigu jau tokie dalykai įmanomi su ypač išskirtiniais bei atsakingais pastatais, tai ką bekalbėti apie nepalyginamai kuklesnes, pavyzdžiui, individualių namų statybas. Tai patvirtina ir neseniai pasikartoję atvejai, kai dėl konsultacijos kreipėsi suglumę naujos statybos būstų pirkėjai. Jie pasakojo, kad Pilaitės apylinkėse Vilniuje apžiūrėję ne vieną namą, nesugebėjo rasti nė vieno, kurio sienos būtų be įtrūkimų.

Kaip matyti, dabartinė rinka siūlo vis daugiau „sprendimų be atsakomybės“. Siūlomos paslaugos dažnai išskaidomos taip, kad statytojas pats turi atsirinkti, kur užsakyti grunto tyrimus, kas suprojektuos, kas įrengs, o galiausiai visa tai sujungti į vieną logišką visumą. Žinoma, tokioje schemoje prarandama ir pati logika – jei kiekvienas iš šių segmentų veikia savarankiškai, bet niekas nelieka atsakingas už bendrą visumą, išskyrus patį statytoją, kuriam neturint specialių įgūdžių, kaip kokiam įkaitui atitenka atsakomybė visa tai suvaldyti… Tai kokio baigtinio rezultato tuomet galima tikėtis? Atsakymą į šį klausimą, kaip kokioje loterijoje, gali pateikti tik laikas…

Pamatų kartotiniai projektai – kas tai yra iš tikrųjų?

Architektūriniams sprendimams tiražuoti kartotiniai projektai yra visiškai priimtina forma, lygiai kaip ir antžeminėms konstrukcijoms kartotiniai projektai paremti ta pačia logika. Tačiau „kartotiniai“ projektai pamatams, kaip požeminėms konstrukcijoms – tai jau visiškai nepateisinama ir iškreipta požeminių konstrukcijų sprendimo forma, lygiai kaip prieš arklį atgręžus vežimą.

Nors viešai ir nedeklaruojami, tačiau realybėje plačiai praktikuojami „pamatų kartotiniai projektai” yra ne kas kita, kaip iškreiptų santykių tarp šios rinkos dalyvių dalis, be visa to nukreipta dar ir profesinės degradacijos link, tiek projektavimo, tiek ir pamatų įrengimo prasme. Blogiausia yra tai, jog šios ydingos praktikos dėka plačiai atveriamos durys visokio plauko apsišaukėliams, neturintiems nei žinių, nei kompetencijų. Tokie „visų galų meistrai“ dažnai net nesugeba įvertinti, ar jų pamatai darbų metu išvis pasiekia laikančiuosius grunto sluoksnius. Kaip šią spragą kompensuojanti priemonė, ne visada padeda ir bet koks papildomas projekto autorių „apsidraudimas“ pertekliniu medžiagų sunaudojimu. Dažniausiai tai ir būna bene pagrindinė pamatų kainos išbranginimo priežastis, užsakovui to nė nenutuokiant…

Taigi, vietoje atsakingo požiūrio iš tiesų vyksta tik jo imitacija: užsakovas įtraukiamas į procesą, kuris pateikiamas kaip racionalesnis ir pigesnis pasirinkimas – esą, atskirai galima pasirinkti geologinius tyrimus, pamatų įrengėją ir pan., išskyrus žinoma – patį projekto autorių, nes „kartotinis“ pamatų projektas su trafaretiškai išdėliotais poliais (pasitaiko ir po vitrininiais langais, ir po garažo vartais, t.y. ten, kur neveikia jokios apkrovos) jau būna padarytas. Čia ir pasimato „ausys” tų, kam yra naudinga primesti tokią sumaištį, pagal kurią „išskaidyta“ sistema leidžia ir atsakomybę išskaidyti taip, kai niekas už nieką nebeatsako. Visa tai daroma tariamai „optimizuojant“ išlaidas, bet iš tiesų „neoficialiai“ aprūpinant darbu jau minėtus apsišaukėlius ir žinoma, kad – ne už ačiū… Iš tiesų – tai yra visiška šios specifinės bei ypač atsakingos statybų srities diskreditacija.

Kaip iš tokios gausos atsirinkti patikimus pamatų rangovus?

Receptas gana paprastas ir aiškus. Jeigu rangovas nėra pajėgus pats pasitikrinti esamų gruntinių sąlygų – laikykitės nuo jo per patrankos šūvį. Toks rangovas, suprantama, net negali būti pasiruošęs prisiimti atsakomybės už pačią visumą, gebantis viso labo, pagal jam įduotą projektą gręžti duobes ir aklai versti į jas betoną, be jokios laikančiojo grunto sluoksnio kontrolės. O tai reiškia, kad ši sistema turi ir užslėptų užkulisių…

Tam, kad iš tiesų suprastume, kaip veikia šis iškreiptas mechanizmas, būtina pažvelgti į jį iš arčiau. Statytojas klaidingai motyvuojamas rinktis dirbtinai išskaidytą produktą – neva taip pigiau ir racionaliau. Net geologiniai tyrimai užsakomi ne projektuotojų, o paties statytojo, permetant ant neprofesionalių pečių ir atsakomybę už būsimą jų kokybę, tarsi tai būtų nereikšminga dalis. Nelaukiant galimų rezultatų, kartotinis projektas jau būna „paruoštas“, o iš tikrųjų – be deramo būsimų pamatų pritaikymo prie vietos sąlygų. Taigi, tariamas bendro grunto tyrimų ir pamatų projektavimo procesas – puikus viso to imitavimo pavyzdys. Belieka tik toks „mažmožis“, kaip jau minėtas rangovo pamatams pasirinkimo klausimas, žinoma, bet tik „už mažiausią kainą”…

Neturėdami išsamių duomenų, o neretai ir tam būtinų specifinių žinių, projektuotojai visgi stengiasi „apsidrausti“ pertekliniais medžiagų kiekiais – aišku, ne savo, o užsakovo sąskaita. Tačiau, jeigu po tokio „projektavimo“ vėliau seka ir nepageidaujami padariniai – įtrūkimų sienose pavidalu, kaip buvo pristatyta Pilaitės vienbučių namų pavyzdžiu, ar parodyta straipsnyje (žr. 1-2 nuotr. „Kai kurios negatyvios priežastys pamatų statyboje”), be materialinės žalos atlyginimo užsakovas tuo pačiu įgytų pagrindą kelti ir teisinį klausimą apie šios schemos veikimo prilyginimą mobingui ar psichosocialiniam spaudimui, kuris galėtų užtraukti administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę. Susisiekusiems apie visa tai būtų galima paaiškinti plačiau…

O jeigu nusamdyti rangovai už mažiausią kainą vis tik pasirodė panašaus lygio, kaip čia buvo parodyta, laikančiojo grunto sluoksnio gylį statytojui iš bėdos dar galima ir pačiam pasitikrinti – kiekvieno gręžinio dugną pasibadant bent jau 10-12 mm skersmens armatūros strypu. Tai vis geriau negu nieko, žinoma, jeigu įrenginėjami paprasti, o ne CFA poliai. Bet, kaip jau buvo paaiškinta, geriausia iš karto rinktis komandą, kuri nuo pradžių iki galo atsako už visą procesą: nuo grunto tyrimų, pamatų projektavimo iki pat jų įrengimo, be jokių „kartotinių“ šablonų, imitacijų ir išskaidytų paslaugų, o svarbiausia – be jokių perteklinių medžiagų kiekių, vietoje „išlaidų optimizavimo“ pirmiausiai išranginančių darbus.

Tik taip įmanoma išvengti galimų rizikų bei užsitikrinti, kad pamatų įrengimas netaptų loterija, antraip patarlės žodžiai  „namas skyla – bėdos byra“ gali pavirsti tikrove…