Kadangi su pamatais susiję klausimai yra išties specifiniai, o ir geotechnikos specialistų šioje srityje, švelniai tariant ne per daugiausia, manome, kad būtų tikslinga šiek tiek plačiau pažvelgti į dabartines pamatų po mažaaukščiais pastatais įrengimo tendencijas ir duoti keletą naudingų patarimų. Juo labiau, kad šių eilučių autorius, kaip vienas iš Respublikinių statybos normų RSN 91-85 sudarytojų, skirtų iki šiol populiarumo neprarandančių gręžtinių pamatų projektavimui bei statybai, yra puikiai susipažinęs su visomis šių pamatų problemomis. Kai kurias iš jų, besikartojančias iki pat šiandienos, naudinga prisiminti ir po tiek metų, o tas, kurios išryškėjo kur kas vėliau, daugiausia per paskutinį laikmetį, verta pagvildenti kiek išsamiau.
Įsisenėjusios gręžtinių pamatų problemos. Iš šiuo metu praktikuojamų mechanizuotų pamatų įrengimo būdų, labiausiai paplitę yra gręžtiniai pamatai (poliai), kai į išgręžtą duobę įstatomas armatūros karkasas ir ji paprasčiausiai užliejama betonu. Atlikto darbo kokybės požiūriu, patys svarbiausi yra du dalykai: 1) – ar tokio pamato padas tikrai yra atremtas į laikantį grunto sluoksnį? ir 2) – ar betonuojant pamatą, neužvirto duobės kraštai? Jeigu pastarąjį klausimą dar galima nesunkiai išspręsti, dirbant su apsauginiais vamzdžiais ar bent jau sustiprinus techninę priežiūrą, tai dėl 1-jo klausimo gali kilti problemos ir gana negatyvios. Kad to neatsitiktų, vadovaujantis europinio standarto „Eurocode7” nurodymais, būtina imtis rimtos pagrindo kokybės kontrolės. O tam reikalingos ne tik specialios žinios, bet ir specialios techninės priemonės. Gręžtinių pamatų atveju – tai būtų statinis zondavimas. Tačiau, visa tai neišvengiamai įtakoja ir didesnes darbų kainas. Daugiausia dėl šios priežasties, o ir dėl žinių stygiaus, įsivyravusi klaidinga nuomonė, kad visos tos kontrolės yra vieni niekai ir, kad be jų galima puikiai išsiversti. Išsiversti tikrai galima, jeigu tam kartui tiesiog pasisekė: žemės sklype netyčia pasitaikė gana palankios gruntinės sąlygos, betonuojant pamatus neužvirto gruntas ir nepadaryta grubių klaidų pamatų projekte. Tuo tarpu palankios gruntinės sąlygos tikrai nėra dažnos, o ir joms konstatuoti būtini tyrimai. Statybinėje praktikoje nereti ir tokie atvejai, kai dėl vyraujančių prastų gruntinių sąlygų, ant silpnų gruntų ne tik pamatų, bet ir grindų atremti neišeina. Yra tekę matyti ir tokių „vaizdelių”, kai gręžtiniai pamatai nusėda, neatlaikę net nuosavo svorio! Ir tai tik todėl, kad paplitus šiuolaikiškiems gręžimo mechanizmams, gręžtinių pamatų įrengimas tapo prieinamas visiems kas tik netingi, nepaisant jokių reglamentų bei būtiniausių priemonių darbų kokybei užtikrinti. Blogiausia yra tai, kad šis reiškinys yra tiek išplitęs, kad kalbėti apie kokią tai kontrolę dažnai net nebetenka ir šiai dienai – tai vienas didžiausių gręžtinių pamatų trūkumų, labiausiai diskredituojantis patį metodą. Taigi, norom-nenorom peršasi paradoksali išvada, kad Respublikinės statybos normos RSN 91-85, kaip tikrai pažangus žingsnis tuometinėje pamatų statyboje, vis dėlto, dabartiniu metu atlieka „Meškos paslaugą”, plačiai išsikerojus nevaldomai anarchijai gręžtinių pamatų srityje. Beje, mūsų kaimynams bei kitoms šalims šiuo požiūriu labiau pasisekė, kadangi pas juos gręžtinių pamatų fenomeno apskritai nėra buvę. O kaip vienas iš RSN 91-85 sudarytojų, turiu teisę ir griežčiau pasakyti – patekę į neišmanėlių rankas, gręžtiniai pamatai tampa pačia nepatikimiausia pamatų konstrukcija. Malonu pripažinti, jog ir tarp konkurentų randasi atsakingų rangovų, pagal kuriuos – tai pats pigiausias, tačiau ir pats pavojingiausias pamatų įrengimo būdas.
Kiti mechanizuoto pamatų įrengimo būdai. Visai kitaip atrodo pamatų įrengimas, kai vietoje gręžimo operacijos, specialaus vibro mechanizmo pagalba į gruntą nugramzdinami ilgi metaliniai vamzdžiai su uždaru galu, dar vadinami spraustiniais poliais, o vėliau užbetonavus ištraukiami. Tai jau gerokai patikimesnis, lyginant su paprastais gręžtiniais pamatais, kai pagrindo kokybės kontrolė darbų metu nevykdoma, bet kartu ir brangesnis būdas, nes šiam tikslui naudojami gana sunkūs ir brangūs mechanizmai. Šis metodas geras dar ir tuo, jog yra absoliučiai neprieinamas jau minėtiems visokio plauko „specialistams”. Tačiau, jeigu griežčiau vadovautis europinio standarto „Eurocode7” nurodymais, net ir šiuo atveju visiškai užtikrinti pagrindo kokybės kontrolę po spraustinių polių padu nėra taip lengva ir paprasta.
Pagrindo kokybės kontrolės požiūriu, labiausiai pasiteisinęs bei neturintis sau lygių yra būdas, susijęs su pamato pado sutankinimu-išplūkimu, darbų pradžioje labiau primenantis gręžtinių pamatų įrengimą. Tik šiuo atveju gruntas gręžinyje po kiekvienu būsimu pamatu pirmiausiai yra testuojamas, vėliau, priklausomai nuo gaunamų rezultatų, gali būti sutankinamas arba ne, o esant reikalui ir išplūkiamas reikiamo pločio pamato padas iš akmens skaldos. Dirbant šiuo metodu naudojama unikali plūkimo įranga, be kurios dar reikalingas ir specialus darbo su ja pasirengimas. Jeigu pažvelgti į darbo operacijų pobūdį bei eiliškumą, tai šis metodas dar galėtų būti traktuojamas kaip tam tikra, gręžtinių pamatų pagrindu naujai sukurta technologija, kurios dėka atsirado reali galimybė valdyti pagrindo suspaudžiamumą atskirai po kiekvienu pamatu, siekiant bendro tikslo – viso pastato nuosėdžių tolygumo. Šiuo metu be darbų technologiškumą geriausiai nusakančio pavadinimo „Gręžtiniai pamatai su išplūktu padu„, ypač populiarėja ir kitas, trumpesnis pavadinimas – tiesiog „Plūktiniai pamatai“, kuriame tiesiogiai atsispindi ypač vykusiai pasirinktas tos pamatų statybos bendrovės pavadinimas, kuri pirmoji pradėjo masiškai praktikuoti būtent šį pamatų įrengimo būdą. Pridurti reikėtų gal ir tai, kad čia pristatyta netradicinė pamatų įrengimo technologija šiuo metu yra patentuojama. Dėl ribotų techninių galimybių šio metodo pritaikymas dar nėra taip įsibėgėjęs kaip norėtųsi, tačiau kaskart įgauna vis didesnį pagreitį. Nors per eilę metų pristatytų ar rekonstruotų įvairių pastatų ant šių pamatų jau reikėtų skaičiuoti dešimtimis, tame tarpe ir po 16 aukštų namais bei kitais stambiais objektais, o dažniausiai esant gana sudėtingoms gruntinėms sąlygoms. Iš kitos pusės, dėl sistemingai vykdomos pagrindo kokybės kontrolės kiekvienoje pamato vietoje, šis būdas reikalauja ir papildomų darbo sąnaudų. Čia reikalingas ne tik gręžimas, grunto testavimas po kiekvienu pamatu, bet ir operatyvi gautų rezultatų analizė, jau nekalbant apie papildomo mechanizmo panaudojimą sunkaus plūktuvo mėtymui. Konkuruoti rinkoje šiam metodui leidžia tik ta aplinkybė, kad jis yra ypač patikimas, o tinkamai išdėsčius polius plane ir diferencijavus jų laikymo galią pagal jiems atitenkančias apkrovas bei patikrintą grunto stiprumą po kiekvienu pamatu, susitaupo nemaža dalis bendro pamatų kiekio – iki dviejų kartų ir daugiau.
Kaip teisingai įvertinti skirtingus pamatų variantus ir to sąskaita sutaupyti, be žalos būsimam pastatui. Objektyviai tarpusavyje palyginti galima tik ekonomiškai pagrįstus pamatų variantus, atkreipiant dėmesį į tai, kad į darbų kainą būtinai būtų įtrauktos ir pagrindo kokybės kontrolės sąnaudos.Visa tai įgyvendinti be specialisto pagalbos nėra taip paprasta, tačiau tai bene vienintelis būdas iš anksto išsiaiškinti nesąžiningus ar nekvalifikuotus rangovus. Jeigu ryškaus kainų skirtumo tarp lyginamų variantų nesigauna, tai sutaupyti kelis ar net keliolika procentų jų kainos tikrai nėra pats geriausias sumanymas. Pirmenybę reikėtų atiduoti tam pamatų variantui, kuriame planuojama panaudoti patikimesnį pamatų įrengimo būdą, arba darbų vykdymui numatomas labiau šioje srityje patyręs rangovas.
O sutaupyti pastato nulinio ciklo darbų sąskaita tikrai galima, jeigu geriau išnaudoti šioje statinio dalyje turimus rezervus. Neretai polius apjungiantys rostverkai (pamatinės sijos) yra pakišami po namo cokoline dalimi, ir už ją daromi gerokai platesni. Tokį rostverką iš tiesų galima pateisinti spraustinių polių atveju, kai būtina apjungti jų galvenas dėl per didelių nuokrypų plane, kurias neišvengiamai sąlygoja pati spraustinių polių gramzdinimo technologija, kai į pagrindą jie įvibruojami nuo pat žemės paviršiaus. Tačiau, polių išdėstymo plane tikslumas ženkliai pagerėja, jeigu vietoje spraustinių polių panaudoti gręžiniuose betonuojamus pamatus. Pamatams su gerokai tikslesniu galvenų išsidėstymu ir pats rostverkas gali būti daromas apčiuopiamai siauresnis, pavyzdžiui, iki konkrečiam pastatui suprojektuoto cokolinės dalies pločio. Tokį rostverką pakėlus iki sienų apačios, jis tampa ne tik visiškai sutapdintas su namo cokoline dalimi, bet ir polius apjungiančia konstrukcija. Kitaip tariant, rostverkas kaip atskira konstrukcija pasidaro nebereikalinga, nes ją puikiai gali atstoti specialiai tam suprojektuota namo cokolinė dalis, be kurios joks pastatas praktiškai ir nestatomas. Tad, eliminavus šią tarpinę konstrukciją, gali būti sutaupoma nemenka lėšų dalis be jokios žalos pastato stabilumui. Be to, ženkliai sumažėjus žemės darbams, pernelyg nesujaukiama ir pati statybos aikštelė. Jeigu sklypo reljefas pakankamai horizontalus, tai po pastatu be rūsio dažnai užtenka nuimti vien tik augalinį sluoksnį ir tuo žemės darbai būna baigti.
Teigiamai pamatų statybą įtakoja ir tokios šiuolaikiškos sienų konstrukcijos, kaip pavyzdžiui, naudojant liktinius klojinius. Šiam tikslui ypač tinka Haus pamatų blokeliai, kuriuos pritaikant galimi įvairūs sprendimai – nuo atskirai įrengiamų rostverkų, iki rostverkų, sklandžiai pereinančių į paprastų, ar net atraminių sienų konstrukcijas. VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto specialistai nuolatos dalijasi savo sukaupta patirtimi su UAB „Vilniaus betono gaminiai” atstovais bei yra pateikę konkrečių pasiūlymų minėtų konstrukcijų armavimo klausimais (žr. šios svetainės puslapį – „Fundamentus” pamatai mažaaukštei statybai), o be to, šiais klausimais konsultuja ir projektuotojus . Tokio statinio konstrukcija yra stabili, saugi ir ekonomiška, o darbų kokybė – pavyzdinė.