Remdamasis ne vienerių metų įdirbiu ir patirtimi, VšĮ Taikomosios Gruntų Mechanikos Mokslo Institutas (toliau TGMMI) yra parodęs, jog turint užsibrėžtą tikslą visiškai realu užtikrinti ne tik pamatų, bet ir paties pagrindo kokybės kontrolę. Ir tam nebūtina dirbtinai “išpūsti” pamatų apimties, veikiau priešingai – taikant tinkamą technologiją, užtikrinama pigesnių, racionalesnių ir, kas svarbiausia, patikimų pamatų projektavimas bei statyba. Bet pirmiausia tam reikia aukštos kvalifikacijos ir atsakingumo, rengiant pamatų projektą, bei papildomų sąnaudų ir tam tikros patirties, įvertinant pagrindą sudarančius gruntus.
TGMMI savo veikloje visada vadovaujasi pagrindine nuostata, kad mechanizmų darbas žemiau žemės paviršiaus turi būti aiškiai matomas ir kontroliuojamas, o pagrindas po kiekvienu pamatu vertinamas atskirai, naudojant žinomus gruntų mechaninio poveikio būdus.
Be to, gręžinio kraštus būtina išramstyti specialiomis apsaugomis, kurios vėliau gali būti ištraukiamos arba paliekamos (naudojant tradicinius šulinių rentinius), tik ištraukiamos (naudojant plieninius vamzdžius), arba kombinuotos. Tokiu būdu pamato konstrukcija tikrai yra apsaugoma nuo galimo grunto užgriuvimo, o visos operacijos yra aiškiai matomos ir kontroliuojamos. Šis giliųjų pamatų įrengimo principas iš esmės skiriasi nuo tradicinio požiūrio, kuriuo vadovaujamasi įrengiant įprastus gręžtinius pamatus ar polius atviruoju būdu, bei nuo tokių uždarų technologijų kaip cementgrunčio poliai, cheminis gruntų stiprinimas arba kai grunto šalinimas iš gręžinio ir pamato liejimas vykdomas vienu metu. Iš šiandien plačiau naudojamų technologijų, teigiamai galima būtų įvertinti nebent spraustinius polius, kurie yra tiek gramzdinami, kol į kažką tvirtai neatsiremia.
Grįžtant prie pagrindą sudarančių gruntų kontrolės klausimo, TGMMI šiam tikslui yra sukurti net du skirtingi būdai. Pirmasis skirtas pamatų ant natūralaus pagrindo įrengimui. Pamatų faktinis gylis šiuo atveju yra nustatomas statybos darbų eigoje, ne vieną kartą zonduojant pagrindą sudarančius gruntus po kiekvienu pamatu, be išimties. Pasirinkus laikantįjį grunto sluoksnį, pagal gautus rezultatus ir būsimą apkrovą, naudojantis specialiai tam parengta kompiuterine programa, iš leistinos nuosėdžių nevienodumo sąlygos čia pat operatyviai apskaičiuojamas reikiamas pamato pado plotis. Jeigu minėta sąlyga konkrečiam pamatui yra netenkinama, jo padas išplatinamas panaudojant tam tikrą kintančių parametrų trafaretą. Šis būdas nepakeičiamas tuo atveju, kai įrengiant pamatus jokios dinaminės apkrovos yra negalimos, o pats statinys ypač jautrus nevienodiems nuosėdžiams. Visais šiais atvejais rimtų avarinių situacijų išvengta tik dėl pagrindą sudarančių gruntų kontrolės ir jų inžinerinio vertinimo. Ir tai toli gražu ne vieninteliai objektai.
Siekiant didesnio technologiškumo sėkmingai išbandytas, o šiuo metu jau ir plačiai taikomas dar vienas giliųjų pamatų įrengimo bei darbų kokybės kontrolės būdas, kai pamatui paruoštas gręžinys yra plūkiamas sunkiu plūktuvu. Jo kalimasis gilyn sustabdomas, kai grunto prakalimo dydis nuo vieno smūgio sumažėja iki tam tikro “atsako”. Pagal šį atsaką ir jau minėtą metodiką, toliau apskaičiuojamas pamato pado plotis, kuris čia pat ir išplūkiamas, naudojant tą patį plūktuvą bei granitinę skaldą. Todėl, skirtingai nuo pirmojo būdo, čia jau gaunami pamatai ant sutankinto pagrindo su išplūktu padu. Svarbiausia yra tai, kad taip dirbant ne tik pasiekiamas gerokai aukštesnis darbo našumas, bet ir ypač efektyviai realizuojama bendra pamato ir pagrindo kokybės kontrolės sistema. Dalis objektų, pastatytų ant giliųjų pamatų su išplūktu padu, pavaizduoti nuotraukose.